raičioti

ráičioti, -ioja, -iojo iter. dem. risti. 1. R201,294, N, K, DŽ ritinėti, ridenti: Ráičiok akmenis arčiau griovio J. Valstiečiai dalbom raičiojo medžius T.Tilv. Prie medžiui dirbt sunku, reikia ráičiot medžiai Klt. Pasdarė lovelį, kiaušinius ráičioja [per Velykas] Klt. Raičioja sniegą, deda gniutulį prie gniutulio, lipdo galvas, rankas, stato akis, apgobia vieną kepure, kitą skara Mš. Po kalnelį vaikščiodama, akmenėlius raičiojau LMD(Kp). Svirne riešutus begvaldysi, sode obuolėlius beraičiosi JD683. Ant marių krantelio raičiojau žiedelį, viliojau mergelę da jaunų metelių LTR(Brt). Kaipgi galėtų mielės nusistoti ant dugno, kad bačką raičiotumbei?! brš. ^ Kai sienojus ráičiojęs, nuvargau OG305. Tu gi kaladžių neráičiok, ale dirbk (dirbk nesunkų darbą) Mlt. Verčiau akmenai ráičioti, negu aklam gyventi ant svieto Prn. | refl. K: Statinės, tuščios ir pilnos, tik raičiojasi po denį rš. Apvyniojus su šiaudais butelius, kad nesiraičiotų, sustatyt į puodą rš. Kiek čia bėgiota, kiek raičiotasi stačiais skardžiais rš. Būdavo raičiojamasi įvairiai: atsigulus šonu po vieną ir grupėmis, įlindus į maišus ar kailinius rš. | prk.: Jau saulutė žeme ráičiojasi (leidžiasi) Gs. ║ ritant vynioti: Anas neva atnešęs audimo ritinius, varto, raičioja, rodo vieną, rodo kitą LTsIV144. 2. DŽ vartyti nuo vieno šono ant kito, volioti: Katukas pelę ráičioja Dkš. Subėgę žmonės pradėjo jį raičioti, volioti, vedžioti LTsIV673. Kitus ant šukių bei karštų anglių šen ir ten raičiojo brš. | refl.: Po aslą apie jo kojas raičiojosi keli berniūkščiai rš. Anys nieko nekruta (nedirba) – ráičiojas kai vilkai in dirvono Dkšt. Iš juoko ráičiojaus po lovą Kn. Kad pasakis, tai nors ráičiokis iš juoko! Sug. Pripasakodavo [pirklys] aibes juokingiausių atsitikimų, nuo kurių visi raičiodavosi iki pilvo skaudėjimo J.Avyž. Štai tuojaus visi, kaip kudlas koks susivėlęs, ráičiojos ant aslos K.Donel. Klimas taip nugirdė sargus, kad tie, atsigulę ant žemės, tik raičiojasi, užmiršę apie aviną LMD(Mrj). Jei šuva po žemę raičiojasi, tai, sako, bus lietaus LTR(Auk). Ráičiojies kiek nori ligoninėj Dglš. ^ Nors raičiokis dirvoje – taip sausa sp. 3. refl. raitytis (iš skausmo): Paširdžius kaip raižo, an žemės ráičiojas Krš. Ráičiosis ráičiosis, i numiršta gumbu Vdš. Anas visą dieną pilvu ráičiojas (pilvą skauda) Švnč. Ráičiojasi ant žemės ir unksčia Dkš. Kumelys ráičiojas [nuo gyvatės įkandimo] Dglš. 4. refl. DŽ, Skrb vikriai laipioti: Raičiokis, raičiokis tu po medžius, ar nepaims tavęs galas! Bgs. Nesiráičiok per lovą, suvertęs nepataisysi! Srv. Raičiojasi po medžius kaip voverė Pšl.

◊ pilvù (pilvaĩs) ráičiotis juoku leipti, labai juoktis: Visi juokiasi, pilvaĩs ráičiojasi Mrj.

sáulė žemè ráičiojasi labai gražus oras: Tai graži lauke: sáulė žemè ráičiojas Jrb. Šiandie saulùtė žemè ráičiojasi Kt. Kad saulė žeme raičiotųs – neišdžiūtų (labai šlapia) B, MŽ.

\ raičioti; apraičioti; atraičioti; įraičioti; išraičioti; nuraičioti; paraičioti; perraičioti; praraičioti; priraičioti; suraičioti; užraičioti